Vytautas Kaziela. Karantininiai
***
vėjas verčia medžius
ypač ties pajūriu
lietus prakala
skardinį stogą
miegamojo lovoj
prismaigsto vinių
paskui užeina sniegas
antrą kovo šeštadienį
žibuoklės žydi virš sniego
mėlynumas tavo akių
grįžusios iš Italijos
Sorento arba Neapolio
premjeras skelbia
nepaprastąją padėtį
dar šiek tiek
ir gatvėse ims patruliuoti
kareiviai
gaudydami visus
mes dirbame nuotoliniu būdu
neveikia mokyklos
darželiai
tik senelių prieglaudoje
įtartinai ramu
***
čia tik maro
kapinės juodos
be ugnies
nušuoliuoja
pro šalį raitelis
ir pradingsta tamsoj
ar matei
tuos kur grįžo iš karo
ar matei jų akis
ten taip tuščia
ir šalta net gelia
ten joks daigas
daugiau neprigis
***
tuščias miestas
šaligatviai platūs
ir nutilusi juoko
banga
o atrodo
kad eitum per kapines
kur kaulai po žemėm
o ant žemės nieko nėra
dar tik mokais gyvent
negyvenančiais
dar tik mokais
kalbėti tyla
taip į vandenį
krinta akmenys
iš aukštai
o garso nėra
***
likti ten kur esi
neleidžiantis prieštarauti balsas
kažkoks dundesys iš anapus
įtampa tvyro ore
tuoj pradės kristi
suplėšytos vėliavos
ir ledo kristalai
***
bebalsiai šešėliai
sugula sapno gelmėj
lyg didelės žuvys
apvirtus mėnulio valtelė
pasenęs žvejys
bučiuok mane ilgai
ir skaudžiai
***
neprisimenu
gatvės kuria einu
nežinau kur ji veda
į bažnyčią ar turgų
į kalną
o gal į kapines
nieko nesutinku
neturiu ko paklausti
kad taip ištuštėtų miestas
neliktų žmogaus
su dviračiu
ar kitų gyventojų!
***
tylu
tarsi vanagui
sukant ratus
net smilgos
šnarėti nustoja
net vėjas
sulaiko kvapą
ir laukia kas bus
raitelis žirgui
atvėręs vartus
tėra atspindys
vakaro šito
languos
sušmėžuoja
***
lietus Lietuvoj nebelyja
sausumas burnoj
išspjautum tai tarsi
krešulį
iškosėtum savo
gyvenimą
netikėtai prilipo burnoj
kaip žirgui
prilimpa žąslai
ir priauga kamanos
tas kelias nutolo
išbluko tamsoj
ir mes su tavim
tik vaidenamės
***
mes bridom per sietuvą
buvo gilu
plaučiai pilnėjo vandens
laikas šešėlių
pagrok paukščio kaulais
lai klauso dangus
ištuštėjusios aikštės
be jokio judėjimo
ramink verkia motina
virtusi tavo vaiku
išlydėk niekada
neišėjusius
prieš altorių jie guli
ant savo sparnų
ir pasibaigia veiksmas
kuris kažkada prasidėjo
***
kai išsipila jūra
ir griūva gyvenimai
mergaitė praeina
balandžio gatve
sustingęs jos žvilgsnis
pelkėjanti ašara
lyg aklas į ugnį
o kurčias
per gelžkelio pervažą
skaičiuok:
viens du trys
taip artėja mirtis
o į žvilgsnį
įsimeta ledas
***
ištrinti veidai iš atminties
supainioti asmens kodai
nebuvai atėjęs į laidotuves
nemirė niekas už tai
ant rankų supi vaikelį –
savo nuotaką
bijai sujudėti
kad velnias vienok
savojo
nepasodintų ant kelių
čiu čia liulia čiu čia liulia
motinėlė iš anapus žiūri
motinėlė baltu sniegu dėvi
jau antri meteliai motinėlė miega
***
už lango
vėjas skrenda
sidabro kulka
ir spengia laidai
vaidenasi šiąnakt
nebuvėliai
bijau atidaryti langą
kad neįkristų
žvaigždynų piemuo
arba negyvi šikšnosparniai
***
kiek liko man laiko
dienų ir naktų
skaičiuoju gerai
(kas matė, kad šitaip
skaičiuotų poetas)
ir vysta diena
tarp delnų sugniaužtų
o pirštai suranda sagas
tik atsegti nespėja
***
atrodo ugninėn
bedugnėn krenti
tai dalgis nukirto
dienų dobilėlį
kaip aitriai jis kvepia
iš pat pašaknų
ir kyla migla
ir tirštėja
***
jau kalbam kitaip
iš tikrųjų
visai kitaip
jau ramiau
su dažnais
patylėjimais
iš gyvenimo
mokiaus
kaliau mintinai
kai priėjom namus
supratau
nereikėjo